Autorė: Vlada Musvydaitė "Olimpinis dienoraštis"

Paprasta, komunikabili, besišypsanti ir pasitikinti savimi – štai tokiais žodžiais apibūdintum Pasaulio studentų žaidynių čempionę dviratininkę Vilmą Rimšaitę. 28-erių metų sportininkė ramiai kartu su tėčiu treneriu Albertu Rimša beveik savaitei atvyko į Kiniją, į Šenzeną, ir taip pat kukliai atsiėmė pirmąjį Lietuvai iškovotą aukso medalį individualiose dviračių varžybose, BMX klasėje. Vilma nespėjo pasidžiaugti medaliu, nes iškart išvyko į Londoną, kur laukia Pasaulio taurės trečiasis etapas. Džiugu, kad pagrindinis Universiados laikraštis mūsų lietuvės nuotrauką įdėjo tituliniame puslapyje. O nugalėtojos dovanota gėlių puokštė garbingoje vietoje liko mano kambaryje.

Vilma, kuomet važiavai BMX dviračių trasoje, buvo tiesiog neįtikėtina stebėti tavo pranašumą prieš varžoves. Ką tau pačiai reiškia šis Universiados aukso medalis?
Net nežinau. Kažką reiškia. Gaila, kad nesusirinko daugiau dalyvių, būtų labai smagu ir jas nugalėti. Būčiau dar labiau parodžiusi savo galingumą. Labai patiko mūsų Lietuvos komandos vienybė, palaikymas. Dar kartą dėkoju visiems mane palaikiusiems.

O kaip tau sekėsi ištverti varžybose 35 laipsnių karštį ir tokį trumpą poilsį tarp važiavimų?
Sunkiai. Dabar nežmoniškai skauda galvą, net pykina. O poilsis tarp važiavimų buvo tik penkios minutės. Man tai neįtikėtinai mažai. Kuomet įprastai važiuojam elito grupėje, tai ilsimės net po pusvalandį, kol pravažiuoja visos dviratininkės.

Vis dėlto individualios dviračių varžybos BMX klasėje vyksta pirmą kartą Universiados istorijoje. Ar varžovės buvo žinomos?
Taip. Su dviem Rusijos dviratininkėmis esu mačiusis Pasaulio, Europos varžybose. Tiesa, kaip mačiau treniruotėse, viena Rusijos sportininkė labai gerai atrodė, tačiau finale kažkodėl nekaip sustartavo. Gal manęs išsigando (juokiasi).

Labai gražu, kad tave treniruoja tėtis. O mama irgi važiuoja su BMX dviračiu?
Tėtis yra šios sporto šakos pradininkas Lietuvoje. Jis prieš 22-ejus metus pradėjo kultivuoti dviračių varžybas BMX klasėje. Taigi aš sportuoti pradėjau nuo šešerių. Žinoma, nėra lengva, kai tave treniruoja tėtis, bet aš jam esu labai dėkinga, kad atvedė į šią sportą šaką. Mama nevažiuoja dviračiais. Ji, galima sakyti, yra mano talismanas. Jei mamytė atvažiuoja į varžybas, aš dažniausiai jose labai gerai pasirodau.

O ką laikai savo namais?
Turbūt Šiaulius, bet ten būnu labai retai. Keliaujam su lagaminais ir dviračiu po visą pasaulį. Visur su tėčiu (juokiasi).

Šeštadienį tavęs laukia jau kitas startas. Nebijai, kad Londone vykstančiame Pasaulio taurės trečiajame etape jausiesi pavargusi. Vis dėlto aklimatizacija, ilgas skrydis?
Taip ir bus. Tačiau sutikdama vykti į Kiniją aš jau žinojau, kad man Londone bus nelengva. Vis dėlto čia, Šenzene, buvo labai karšta, neturėjau sąlygų tinkamai treniruotis ir t.t. Tačiau aš kovosiu. Pasaulio taurėje dalijami olimpiniai taškai. Aš be galo noriu patekti į Londono olimpiadą. Jei, pavyzdžiui, šiais metais būtų olimpinės žaidynės, tai aš pagal taškus patekčiau.

Vilma, dabar tau iki pilnos laimės turbūt reiktų poilsio. Kada varžybų sezonas baigsis?
Atspėjai (juokiasi). Oi... sezonas baigsis lapkritį... Tada dar liks dvi pasaulio taurės, dar yra atkeltas Europos čempionatas. Varžybų sezonas yra kaip ir sujungtas, nėra tos pauzės.

Beje, labai ačiū už puokštę. Branginsiu.
Nėr už ką ...(juokiasi). Tikiuosi, kad puokštę gal gausiu ir kitose varžybose.