Airinė Palšytė – ypatinga Vilniaus universiteto (VU) studentė. Šiemet sausio mėnesį ji pagerino Lietuvos šuolio į aukštį rekordą ir tapo pirmąja Lietuvos lengvaatlete, įveikusia simbolinę 200 cm ribą, buvo išrinkta geriausia Europos sausio mėnesio lengvaatlete, o vasario mėnesį Europos čempionate Belgrade iškovojo Lietuvai auksą.

Europos čempionė mano, kad sportas – viena iš geriausių gyvenimo mokyklų, kurioje įgyjamos pagrindinės (ir bene svarbiausios) gyvenimiškos patirtys bei savybės.

Vilniaus universiteto sveikatos ir sporto centro direktorė  doc. dr. Ramunė Žilinskienė teiravosi kaip dera jos gyvenime studijos ir sportas, apie rengimosi varžyboms subtilybes ir įdomybes.

Bakalauro diplomą gavai VU Komunikacijos fakultete, dabar studijuoji  Ekonomikos fakultete magistrantūroje. Visų studijų metu labai aktyviai sportavai, dalyvavai aukščiausio lygio varžybose. Kaip pavyksta suderinti sportą, studijas, o kur dar visos kitos gyvenimo sritys?

Svarbiausia – tinkamas planavimas ir disciplina, kurios mane išmokė sportas. Taip pat svarbu suvokti, kad visų sričių nepavyks maksimaliai gerai apimti, tad reikia tinkamai susidėlioti prioritetus ir retkarčiais iš naujo įvertinti tam tikros srities lūkesčius.

Ką Tau davė studijos VU?

Pirmiausia studijos mane išmokė bendradarbiavimo, komandinio darbo, atsakomybės, planavimo. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis, iš kurių keletas tapo gerais mano draugais, ryšius su jais palaikome iki šių dienų. Džiaugiuosi, kad bakalauro studijų programa (KF verslo informacijos vadyba) buvo gana plati ir leido man atrasti tinkamiausias sritis. Tai itin palengvino magistrantūros studijų krypties pasirinkimą.

Į sportuojantį studentą universitete neretai žiūrima kreivokai – et, neturi jis kada mokytis, gero specialisto iš jo vis tiek nebus, kad tik diplomą gautų… Ką atsakytum tokiems skeptikams? Kokių gyvenimiškų įgūdžių, patirčių, praversiančių ir gyvenime, ir profesinėje karjeroje, įgijai būtent sportuodama?

Sportas – be galo daug įvairiausių įgūdžių ir savybių apimanti sritis. Nuo pat mažumės sportas mane išmokė laikytis disciplinos, tinkamai planuoti savo laiką, protingai paskirstyti gaunamą krūvį, tinkamai ilsėtis ir derinti skirtingas gyvenimo sritis, susidėlioti darbų bei užduočių prioritetus, analizuoti atliktų veiksmų, treniruočių ar varžybų išvadas ir taisyti padarytas klaidas, nebijoti iššūkių, kelti sau tik aukščiausius tikslus, elgtis atsakingai ir pagarbiai, turėti nepriekaištingą reputaciją. Manau, kad visos šios išvardintos savybės yra itin vertinamos verslo pasaulyje ir kiekvienas darbdavys džiaugtųsi gavęs tokį motyvuotą, atsakingą ir protingą darbuotoją.

Tai, kad universitete į tokį studentą žiūrima kiek kreivai, tėra pačių dėstytojų ar kitų studentų problema. Jie to studento savybes mano galintys įvertinti tik per paskaitų lankomumą ir aktyvumą jose, ir jeigu jis tose paskaitose nedalyvauja – puola smerkti. Tačiau jie nėra susipažinę su studento sportininko papildoma veikla ir besąlyginiu atsidavimu jai, todėl sunkiai supranta padėties rimtumą. Nemanau, kad studijuojantis sportininkas, praleisdamas universitetines paskaitas, neranda kitų būdų tobulėti. Kaip jau minėjau, sportas – viena iš geriausių gyvenimo mokyklų, kurioje įgyjamos pagrindinės (ir bene svarbiausios) gyvenimiškos patirtys bei savybės.

Kodėl šuolis į aukštį, o ne kokia kita rungtis ar sporto šaka?

Tikriausiai todėl, kad mane į šią rungtį atvedė likimas. Ne aš ją pasirinkau, o ji mane. Ilgą laiką ruošiausi kaip daugiakovininkė, treniravausi įvairiose rungtyse, dar ir dabar gebu bėgti įvairius nuotolius, mesti ietį ir stumti rutulį, bėgti su barjerais ir šokti į tolį. Taip jau nutiko, kad vienoje stovykloje, bėgdama su barjerais, kritau, susilaužiau riešą ir nuo to momento prasidėjo mano trenerės baimės ir nuogąstavimai, kad gal vis dėlto geriau turėti sveiką šuolininkę į aukštį nei sulaužytą daugiakovininkę. Nuo tos stovyklos pradėjome ruoštis specifiškai šiai rungčiai ir tik kartais dalyvaudavau kitų rungčių varžybose.

Esi minėjusi, kad pastarąjį pusmetį dirbi su sporto psichologe (beje, taip pat VU alumne Aiste Žemaityte). Ką Tau davė ši patirtis?

Sporte toks specialistas – būtinybė. Dažnai artimųjų palaikymo neužtenka. Kiekvienos srities sportininkas profesionalas turi turėti tam tikrą palaikymą iš šalies. Aistė buvo tarsi tas trūkstamas komponentas mūsų bendrame darbe (mano, trenerės ir kineziterapeuto). Šį komponentą įtraukus į treniruočių procesą tam tikri psichologiniai niuansai nugulė į savo vietas ir man tapo lengviau susidoroti su įvairiomis stresinėmis situacijomis. Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu ir tikiu, kad ateityje mums pavyks ir toliau kartu siekti geriausių rezultatų.

Kiekvienoje veikloje būna nuokalnių, duobių, sporte tai itin stipriai išgyvenama. Tau taip pat tai, ko gero, pažįstama. Kaip iš jų lipi, ką darai, į ką remiesi?

Ir pergales, ir pralaimėjimus išgyventi yra beveik vienodai sunku. Tarkime, kodėl, kai pagerinu rekordą, daugiau nebešoku? Nes žinau, kad yra didžiulė rizika gauti traumą: kai pasiduodi emocijoms, džiaugsmui, prarandi koncentraciją, atsipalaiduoji ir kitas šuolis techniškai jau nebebus geras, gali net susižeisti. Ir šiaip po didelių laimėjimų visada būna savotiškas kritimas į duobę. Dažnai po laimėtų pirmenybių kelios kitos savaitės būna itin sunkios: sunku susikaupti treniruotėse, sunku pasiekti gerų rezultatų. Reikia laiko atsigauti, susigrąžinti formą, kad vėl pradėtum kilti. Su nesėkmėmis susidoroti gal net šiek tiek paprasčiau – žinai, kad turi pamiršti, susikaupti ir eiti pirmyn. Mano karjeroje buvo pralaimėtų varžybų, po kurių kilo net egzistenciniai klausimai: tarkime, Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, į kurias vykau su labai dideliais tikslais, demonstravau puikią formą treniruotėse, taip nepasisekė iš esmės tik dėl nevykusios aklimatizacijos. Patikėjome žmonių iš sporto institucijų pasakojimais, kaip ten nesaugu, kokia nesutvarkyta infrastruktūra, kokios sudėtingos kelionės iki arenų, kaip tai gali varginti… Reikėjo greitai nuspręsti, ką daryti, todėl pasirinkome atvykti kone prieš pat startą. Atvažiavę pamatėme, kad nėra ten tokių baisių kamščių, kad ir lovos paruoštos, ir maisto tinkamo užtenka… O staiga prieš pat startą pasikeitęs klimatas man tapo „peiliu“ ir tai lėmė pralaimėjimą. Po tų varžybų ilgai galvojau, ką man daryti toliau. Vis dėlto nusprendžiau, kad šitas pralaimėjimas nėra priežastis baigti sportininkės karjerą. Taigi dažniausiai tiesiog tenka atrasti stiprybes savyje, taip pat labai padeda artimųjų palaikymas ir supratimas, tačiau labiausiai – vidinė motyvacija ir didžiulių tikslų sau kėlimas.

Pafantazuokim, kokių dar specialistų pagalba galėtų padėti prie Tavo pasiektų aukštumų pridėti dar keletą centimetrų. (VU turime pačių įvairiausių sričių specialistų)

Sportininko kasdienybėje svarbiausi žmonės yra treneris ir kineziterapeutas (kurių profesionaliame sporte tikrai trūksta), papildomi specialistai – sporto masažuotojas, mitybos specialistas ir psichologas, o vėliau ir visi sporto mokslininkai, galintys rekomenduoti tiek treniruočių apkrovas, tiek besidomintys naujausiomis technologijomis. Na, ir nepamirškim mano profesinės srities – komunikacijos ir rinkodaros specialistų. Jų indėlis sporto versle taip pat didžiulis, nes jų dėka sportininkas sulaukia rėmėjų pasiūlymų, o tai ne tik didina sportininko matomumą ir žinomumą, bet ir leidžia uždirbti papildomų pajamų, kurios praverčia pasirengimo metu.

Keli ištikimų ir smalsių sirgalių klausimai, rimti ir nelabai:

Kodėl atsispiri kaire, o ne dešine koja?

Taip jau yra, kad mano dešinė pusė dominuojanti, tad įsibėgėjimas yra daromas dešinėje sektoriaus pusėje. Iš šios pusės bėgantis sportininkas spiriasi kaire koja, o dešine koja (dažnai stipresne) moja ir kelia iš inercijos į viršų.

Ar sapnuoji šuolius / skrydžius? Jei taip – kaip?

Taip, labai dažnai sapnuoju varžybas, treniruotes, skrydį per kartelę, pergales, pjedestalą. Sapnuose tenka išgyventi įvairiausias situacijas, kartais net itin realistiškas ar visai kuriozines. Labai smagu, nes tie sapnai dažnai būna itin emocionalūs ir stiprūs, tad atsikėlusi jaučiuosi taip, tarsi naktį būčiau dalyvavusi varžybose. O kartais netgi sapnuoju įvairius scenarijus, kurie vėliau varžybose išsipildo. Būna labai smagu.

Ką galvoji ir jauti po nesėkmingo šuolio?

Jaučiuosi šiek tiek nusivylusi, tačiau mūsų rungtyje turime po tris bandymus kiekvienam aukščiui įveikti, tad telieka susikaupti ir išnaudoti likusius bandymus. Vis dėlto mes, šuolininkai, žinome, kad kol turime bandymų, tol nesame nugalėti.

O po labai sėkmingo?

Po sėkmingų šuolių apima begalinis džiaugsmas, euforija, sunku susivokti, kaip tai įvyko, nes džiaugsmas ima viršų. Dažnai po tokių šuolių daugiau nebebūna šokama, nes dėl išsiblaškymo ir didžiulių emocijų kyla traumų rizika.

Kodėl šokinėji su ilgomis iki kelių kojinėmis? Burtas čia ar yra kokia rimtesnė priežastis?

Tai – specialios kompresinės kojinės sportininkams. Šios kojinės palaiko optimalų blauzdos raumens aptempimą ir tinkamą kraujotaką. Be to, per varžybas man būna atliekamas atsispiriamosios kojos teipavimas, tad su šiomis kojinėmis teipas laikosi daug geriau.

Ar nešiesi į sektorių kokį talismaną?

Ne, neturiu kažkokių specifinių talismanų ar kitų burtų.

Airinę Palšytę kalbino doc. dr. Ramunė Žilinskienė, publikuota VU naujienose: http://naujienos.vu.lt/europos-cempionei-airinei-palsytei-studijos-sportui-netrukdo/